Geležinkelis

Geležinkelis – traukinių transporto visuma. Tai inžinerinių statinių, įtaisų, mašinų ir įrenginių kompleksas, skirtas keleiviams ir kroviniams vežioti bėgių keliu. Labiausiai paplitęs dvibėgis, retas – vienbėgis geležinkelis. Geležinkelį sudaro kelių (bėgių) tinklas, riedmenys (daugiausia traukiniai ir vagonai), geležinkelio stotys, pagalbinė įranga (signalizacija ir kt.), gyvenamieji, administraciniai, ūkiniai, buitiniai, kultūriniai pastatai.^[1]

Geležinkelio bėgiai paprastai yra dvi lygiagrečiai nutiestos plieno sijos, kuriomis dažniausiai plieniniais ratais rieda specialiai pritaikytos transporto priemonės – traukiniai. Pagal geležinkelių vėžių plotį geležinkeliai skirstomi į plačiuosius ir siauruosius. Ten, kur geležinkelis šakojasi, montuojami įvairios konstrukcijos rankomis ar elektra perjungiami iešmai. Skirtingai nei automobiliuose, traukinio kryptį keičia ne mašinistas, valdantis jo greitį, o kitas žmogus (iešmininkas). Seniau iešmuose būdavo įrengiamas vadinamasis „bėgio sąnarys“. Elektra valdomuose iešmuose sąnarys nereikalingas, kadangi valdančio mechanizmo jėgos pakanka tiesiog bėgiui išlenkti norima kryptimi.

Traukiniai stoja geležinkelio stotyse, kur gali pasikeisti krovinį, išlaipinti ir įlaipinti žmones, papildyti kuro atsargas. Vienas tipinio traukinio vagonas gali vežti iki 125 tonų svorį. Geležinkelių transportui reikia 50–70 proc. mažiau energijos negu automobilių kelių transportui, kadangi plieniniai bėgiai ir ratai sudaro sistemą su mažais energijos nuostoliais.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Geležinkelių transportas#Istorija.

Jau nuo XIII a. kai kuriose šachtose imta naudoti bėginius vagonėlius. XVIII–XIX a. sandūroje imta naudoti vagonus, kuriuos bėgiais traukdavo arkliai. XIX a. 1-ojoje pusėje sukurtas garvežys, kuris labai išpopuliarėjo – geležinkeliai imti tiesti įvairiose šalyse. Tai labai paskatino prekių ir krovinių judėjimą bei technologijų plėtrą. Geležinkelis buvo plačiai naudojamas nuo XIX a. vidurio, vėliau po truputį jį keitė automobilių kelio transportas.

Geležinkelio verslas

Didžioji dauguma pasaulio valstybių turi geležinkelius. Šiuo metu nemaža dalis geležinkelio linijų dirba nuostolingai ir yra išlaikomi nedaugelio pagrindinių, pelningų linijų sąskaita. Praeityje Jungtinėje Karalystėje yra buvę bandymų radikaliai sutrumpinti geležinkelių tinklą, paliekant tik pelningas linijas (angl. Beeching cuts). Nelauktai paaiškėjo, kad tai padarius žymiai sumažėja pelningų linijų pelnas, kadangi „nuostolingi“ geležinkelio ruožai tiekia keleivius, kurie, panaikinus greta jų esančią stotį, nustoja naudotis geležinkelio paslaugomis. Pasitaiko, kad panaikinus geležinkelį autobusais nesinaudojama dėl prastesnės paslaugų kokybės. Panaikinus ir autobusus, kai kuriose vietose gali nelikti jokio visuomeninio transporto. Praeityje atliktų geležinkelio tinklo trumpinimo darbai kritikuojami jog nenumatė miestų ir miestelių augimo, taigi ir didėjančių poreikių geležinkelių transportui.

Dėl tokių priežasčių mažinti geležinkelių tinklą reikia labai apgalvotai. Nors keleivių vežimas geležinkeliais ne visada yra pelningas, gyventojams tai pigesnė ir saugesnė transporto rūšis nei susisiekimas automobilių transportu. Šalyse su gerai veikiančia geležinkelio keleivinio transporto sistema (pavyzdžiui, Šveicarijoje), namų, esančių lengvai pasiekiamu atstumu nuo geležinkelio, pirkimo ir nuomos kaina pastebimai aukštesnė, kadangi šis transportas daug greitesnis už autobusų transportą.

Lietuva

Lietuvoje pirmasis plačiojo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva ruožas buvo nutiestas 1861 m. pagal 1851 m. carinės Rusijos vyriausybės priimtą nutarimą. Lietuvos teritorijoje ji turėjo driektis pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį, Varėną su atšaka pro Kauną į Kybartus (Virbalį), iki pat tuometinės Prūsijos sienos. Pirmasis garvežys iš Daugpilio į Vilnių geležinkeliu atvyko 1860 m. rugsėjo 4 d. Traukinių eismas geležinkeliu iš Sankt Peterburgo į Kybartus (Virbalį) buvo atidarytas 1862 m. kovo 15 d., o gruodžio 15 d. pradėtas reguliarus eismas į Varšuvą. Kelionės trukmė iš Sankt Peterburgo į Vilnių trukdavo apie 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną – pustrečios val. Pirmieji riedmenys Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliui buvo perkami Austrijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje. Tiesiant geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva, XIX a. pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis): aukščiausios klasės – Kybartų (Virbalio) ir Lentvario, pirmos klasės – Vilniaus ir Kauno stotys.

Šiuo metu geležinkeliai Lietuvoje daugiausia veža krovinius, o keleivinis sektorius geriausiai išplėtotas tarp keturių didžiausių Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, bei tarptautinėmis kryptimis į Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Taip pat planuojamos tarptautinės kryptys į Latviją, Estiją ir Lenkiją (Rail Baltica). Tarp Kauno ir Vilniaus (Naujosios Vilnios) bei ruože Lentvaris-Trakai nutiestos elektrinių traukinių linijos. Šiuo metu elektrifikuojamas ruožas tarp Vilniaus ir Minsko, planuojama elektrifikuoti ruožą nuo Kaišiadorių iki Klaipėdos bei Lenkijos kryptimi. Aukštaitijoje išlikęs siaurojo geležinkelio ruožas, vadinamasis Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, o išlikusiose Anykščių, Petrašiūnų siauruko stotyse įkurtos muziejinės ekspozicijos.

Dabartinis Lietuvos plačiosios vėžės geležinkelių tinklo linijų ilgis yra 1775,3 km: iš jų rusiškosios 1520 mm vėžės – 1753,5 km, o standartinės 1435 mm vėžės – 21,8 km. 1520 mm pločio vėžės geležinkeliai Lietuvą jungia su Baltijos valstybėmis bei Nepriklausomų valstybių sandraugos šalimis, o 1435 mm pločio vėžės geležinkeliai su Lenkija.